8ogi9d6x2f Alice Software Torrents http://alicesoftwaretorrents.blogspot.com/
English (United Kingdom) Lithuanian Russian (CIS)

Nuo piliakalnio prie piliakalnio

     Vasario 7 dieną, žiemai niekaip neapsisprendžiant ar laikas jau būtų pasitraukti ar vis dar palaikyti savo gniaužtuose sustingusią žemę, susirinkusieji Sirvėtos regioninio parko lankytojų centre buvo pasiruošę neilgam žygiui. Suorganizuoti jį kilo mintis Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro bei regioninio parko darbuotojams.

      Šio žygio tikslas – tiesiogiai pajusti Švenčionių aukštumos išskirtinumą, tuo pačiu aplankant tarp kalvų išsibarsčiusius kaimus, vietas, kur kažkada buvo sodybos, atrandant senus kelius bei takelius. Tačiau svarbiausia keliaujant buvo apjungti du šiose žemėse išlikusius senuosius piliakalnius – Stūglių ir Aučynų. Susimąstai, o kas gi galėjo būti čia seniau, prieš kelis tūkstančius metų? Kaip galėjo atrodyti aplinka, kas čia gyveno?

     Šis žygis nėra tik keliavimas erdvėje, tai tartum istorijos pamoka gyvai, pasitelkiant geriausią kol kas ,,išrastą“ laiko mašiną - vaizduotę. Juk aplink mus niekas iš nieko neatsiranda. Gamtoje nuolat vyksta nepertraukiami virsmai, medžiagos dūla ir virsta kitomis. Žmogaus rankomis sukurti objektai taip pat neatsilaiko prieš gamtos ,,rekonstrukciją“. Viskas, kas yra aplink mus šiandien, yra praeities įvykių pasekmė. Juk ir lankytojų centro pietinės sienos įspaustas užrašas nulekia mus į praeitį – 1867. Pasak rašytinių šaltinių, šis pastatas, svirnas, buvo vienas pirmųjų dvaro priklausinių...

     Žygio pradžioje, vos tik peržengus lankytojų centro slenkstį, dalyviai trumpai supažindinami su skulptūromis mitologiniame take, kuris buvo atidarytas praėjusių metų gruodžio 11-ąją. Pastarojo ilgis yra apie 1 km, tačiau šioje atkarpoje keliaujantis žmogus sutinka 17 skulptūrų, kuriose įkūnytos senosios Dievybės ir mitologinės būtybės. Čia lankytoją pasitinka trys dievybės, įkūnytos dviejose skulptūrose: Aukščiausio Dievo ir Perkūno-Velino. Jie ir sudaro senųjų Lietuviškųjų dievų vyresnybės piramidę sudaro indoeuropietiškų tautų šeimai būdinga dievų trejybė: pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Aukščiausiasis globojo žynius ir vadus, Perkūnui aukodavo ir meldėsi kariai, o Velinas – žemdirbių bei gyvulininkystės globėjas. Būtent dėl to jis vaizduojamas su ragais, kanopomis bei uodega. Tik po krikščionybės įvedimo Velinas, viena svarbiausių panteono dievybė, buvo sumenkinta iki folklorinio velniuko. Šaltuoju metų sezonu Velinas užmigdo gamtą, sulėtina gamtos procesus. Atėjus pavasariui pasigirsta ir pirmasis griaustinis – Perkūnas išlaisvina žemę iš sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą. Velino amžina nesantaika su Perkūnu ir suka gamtos ratą – žiema, pavasaris, vasara, ruduo... Perkūno simbolis – žaibas, akmeninis kirvukas, o Velino – raktas, kuriuo jis „užrakina“ ir vėl „atrakina“ žemę. Taigi šiose būtybėse žmonės įkūnijo gamtos ciklą, pokyčius, vykstančius ratu.

     Takas nuveda Šventos miško link, kur matosi išlikęs dvarvietės tvenkinys. Keliaudamas miške, žmogus patenka į kitą lygmenį - čia sutinkamos skulptūros Dievybių, kurios yra arčiau žmogaus, visada šalia: Lazdona, Kelukis, Žemyna, Javinė, Upinis, Kremata, Aušlavis...

No thumbnails found

Kęstučio Lisausko nuotraukos

     Lazdona ,,įsikūrusi“ atviroje aikštelėje, dar neįžengus į mišką.  Tai riešutų deivė. Ji globojo labai svarbius senovės žmogui medžius, auginančius riešutus. Senoliai suvokė, kad augalai yra gyvi ir turi dvasią. Lazdynai, panašiai kaip ir šermukšniai turėjo ypatingą reikšmę: buvo tikima, kad su šių medžių lazdomis galima apsiginti nuo paties velnio. Taip pat ten, kur auga lazdynas niekada netrenkia perkūnas.

     Tik įžengus į Šventos mišką, pasitinka Kelukio skulptūra. Tai mitinis keliautojų globėjas. Jį simbolizuoja akmenų krūsnis kelių sankryžoje. Šis simbolis gyvas ir šiandien – akmenėlių krūveles galima užtikti ant piliakalnių, alkakalnių, kryžkelėse, sudėtingesniuose kelionių maršrutuose.

     Žemyna – (Žemelė, Žemynėlė) – augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja, žemė maitintoja. Viena svarbiausių žemdirbystės deivių. Žemės negalima ,,mušti“, jos „atsiprašoma” išvarius pirmąją vagą. Vėlgi išryškėja požiūris į gamtą – ji gerbiama. Žemyna minima ir užkalbėjimų nuo gyvatės įkirtimo formulėse.

     Iš tolo matoma Javinės skulptūra. Tai vėlgi arčiau žmogaus kasdienės veiklos, ūkio esanti Dievybė. Ji globojo javus, jų derlių. į pastarąją žiūrint įžvelgiama ir augalo, ir žmogaus forma. Tai pabrėžia žmonių suteikiamą pavidalą Dievybės, kuris labai dažnai būna antropomorfinis (žmogaus pavidalo) ar zoomorfinis (kokio nors gyvūno pavidalo).

     Šalia ramaus miško upelio matoma Upinio skulptūra. Tai tekančių vandenų dvasia. Upeliai, kurių tekėjimo kryptis sutampa su saulės tekėjimo kampu per pavasario lygiadienį, būdavo laikomi stebuklingais, jų vanduo – sakraliu, gydančiu.

     Keliaujant miškas keičiasi – artėjama prie pelkutės, kurią nuo sausesnių bei aukštesnių vietų skiria būtent pastarasis upelis. Jis tarsi žymi ribą tarp dviejų skirtingų erdvių. Čia yra Krematos (Krukio) skulptūra. Tai mitinė kiaulių auginimo globėja. Skulptorė suteikė šiai Dievybei akmeninio šerno kūną, tuo tarsi pabrėždama naminių kiaulių, o tuo pačiu ir kitų naminių gyvulių kilmę – visi jie kilę iš laukinių gamtoje laisvai gyvenančių gyvūnų.

     Senų eglių apsuptyje matomas akmuo, kurio paviršiuje susiraičiusi sustingusi akmenyje gyvatė – tai Aušlavio, sveikatos, ligonių globėjo skulptūra. Jos kūrėjas skyrė ypatingą dėmesį lietaus vandeniui, kuris, nukritęs ant skulptūros, pamažu nuteka jos kontūru ant žemės, o dalis pasilieka. Mat vanduo, būdamas sakralus gamtos elementas, suteikia skulptūrai ,,gyvybės“.

No thumbnails found

     Palikę Šventos dvarvietę bei ištrūkę iš mitologinio tako rato, senu, beveik nebenaudojamu keliu, jungusiu Šventos gyvenvietę ir Stūglių kaimą, žingsniavome toliau. Kai kurie žygį pavertė efektyvesne treniruote dėka Švenčionių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro parūpintų šiaurietiškų lazdų. Prieš akis ima ryškėti kalvelių šlaitai, kuriais nusileidus pamatai, kad priešaky esanti kita kalva slepia horizontą. Sirvėtos regioniniam parkui būdingas kalvotas kraštovaizdis, kur vyrauja pagrinde molis, priemolis bei žvyras ir kurį mes vadiname Švenčionių aukštuma, buvo toks ne visada. Žemė nuolat keičiasi, tačiau tai ji daro savo ritmu – lėtai, bet užtikrintai. Žmogaus egzistavimas lyginant su planetos yra pakankamai trumpas, kad galėtume būti šių nuostabių pokyčių liudininkais. Tačiau mes esame mąstančios būtybės ir, sukūrę mokslo metodus, ėmėme tyrinėti gamtą. Taigi remiantis atrastais faktais, įvairias žemės sritis didžiuliai ledynai dengė jau kelis kartus.

     Paskutinysis ledynmetis šiame krašte baigėsi maždaug prieš 10 000 metų. Susiformavo jis Skandinavijoje. Ten iškritęs sniegas neištirpdavo ir palaipsniui virto didžiuliu ledo masyvu. Lėtai, veikiamas savo svorio bei gravitacijos padedamas, traiškydamas ir smulkindamas viską savo kelyje, atslinko ir čia. Tuo metu šiose žemėse Vasaros tapo vėsesnės, o žiemos šaltesnės. Sąlygos keitėsi, giliai įšalusi žemė vėsią vasarą neatitirpdavo. Ledynas dengė beveik visą dabartinę Lietuvos teritoriją, išskyrus pietrytinį kraštelį. Taigi galima sakyti, jog Švenčionių apylinkės buvo ledyno pakraštys, kur jis ir sustojo. Kartu su savimi jis atnešė nugludintų akmenų, susmulkinto žvyro, smėlio ir molio, kuris yra ne kas kita kaip į dulkes sutrinta uoliena. Tirpdamas ir traukdamasis jis išgraužė raguvas, suformavo kalvas, atskilusios milžiniškos dalys nukritusios ir tirpdamos sukūrė ežerų dubaklonius, pelkynus, slėnius. Tirpstančio ledyno vandenys plovė, lygino sustumtas kalvas. Didžiuliai kiekiai tekėjo iš aukštesnių vietų į žemesnes, palaipsniui suformuodami gilesnes daubas. Palyginus aukščius virš jūros lygi, suvoki, kad Švenčionių miestas ir yra išdygę tokios daubos dugne. Būtent šio paskutiniojo ledynmečio dėka mes matome kraštovaizdį tokį koks jis yra šiandien.

     Pasitraukus ledynui ir sąlygoms tapus geresnėmis, į šias žemes atkeliauja žmonės. Jie gyveno čia medžiodami, žvejodami, rinkdami gamtos gėrybes.

     Šiose ledyno suformuotos aukštumos žemėse įsikūrę žmonės ėmė kurti savitą kultūrą. Tą liudija piliakalniai, datuojami II–I tūkst. pr. Kr. iki II a. ir aptikti juose ar šalia jų radiniai.  Šie ankstyvieji Rytų Lietuvos piliakalniai priklauso Brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Būtent šiai kultūrai priklauso regioniniame parke esantis Stūglių piliakalnis.    

     Piliakalnis netyrinėtas, tik žvalgytas. Jame rastas akmeninis kirvelis su skyle kotui, geležinio peiliuko dalis, aptikta brūkšniuotos keramikos. Šalia šio kultūrinio paveldo rytinėje pusėje matoma sodyba – tai Stūglių kaimas. Seniau kaimas buvo didesnis, dabar gi daugelį buvusių sodybų žymi tik kvadratėlis senuose kariniuose žemėlapiuose. Tačiau akylesnis keliautojas pamatys vakariniame piliakalnio šlaite lygesnę vietą, šen bei ten augančius vaismedžius, mažesnių akmenų krūveles po medžiais – buvusios sodybos liekanas. Tokių vietų šiose apylinkėse yra ne viena ir ne dvi. Iš šio kaimo yra kilę ne kas kiti kaip Stūgliai – viena dažniausių pavardžių, sutinkamų šiose vietovėse.

     Įdomu pamąstyti kaip susikūrė piliakalnio pavadinimas. Ar čia atsikraustę ir įsikūrę žmonės pavadino kaimą daugelio gyventojų pavarde? O gal žmonės nuo seno žinojo, kad čia stūkso Stūglių piliakalnis ir, savaime suprantama, vėliau atsiradęs kaimas gavo būtent tokį vardą? O gal piliakalnio vardas yra jau senai pasimetęs laiko labirintuose... Įdomus pastebėjimas, jog ,,Stūgliai“ skamba kaip ,,staugti“, „stūgauti“, tai yra skleisti stiprų garsinį signalą. O vakaruose, siauro Ilgio ežerėlio krante įsikūręs Aidukų kaimas. Stūgliai – Aidukai, nori nenori mintys savaime ima jungti šiuos du taškus. Gal tai tiesiog lingvistinis garsų žaismas...

     Iš Stūglių tvenkinio ištekantis upelis apvingiuoja ir piliakalnio šiaurinį šlaitą, nunešdamas vandenį į Saločio ežero pelkes. Ypatingas jis tuo, jog kai kuriose vietose jo šlaitai iškyla į 9 metrų aukštį. O upelio vagoje guli įvairių dydžių apsamanoję rieduliai – visa tai yra paskutiniojo ledyno mums paliktos dovanos iš šiaurės. Vietinių ši vieta vadinama ,,Stūglių ravu“.

     Tarp kalvų vingiuojančiu keliu pasiekiame Veličkų kaimą. Panašu, kad tai gatvinio pobūdžio kaimelis, tačiau pagrindė gatvė šiandien nuveda arčiau Saločio ežero, tuo tarpu maždaug prieš 50-metį kelio atkarpa jungė Veličkas su Gražulių kaimu. Dabar šioje vietoje yra tik vos matomos ribos dirbamuose laukuose ir pievose...

     Leisdamiesi kalvos šlaitu minėtojo ežero link, vėl mintyse panyrame į gilesnius praeities sluoksnius – už posūkio išnyra Aučynų piliakalnis. Tai nedidelė kalvelė, užimanti 0,6 ha plotą. Archeologiniai tyrimai parodė, kad vakarinėje piliakalnio papėdėje galėjo egzistuoti senovės gyvenvietė. Gynybinių įrengimų piliakalnyje neaptikta. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I mūsų eros tūkstantmečiu. 

     Aučynų kaimas turi įdomią vardo kilmės istoriją: Šiose vietose kažkada lankydavosi žydai, prekiaudami įvairiais daiktais. Kartą vienas toks prekiautojas vežė vežime avių kailius. Važnyčiodamas jis užsirūkė – ir juos netyčia padegė. Jis puolė gesinti savo vežamo turto ir rėkė: „Avčinki, avčinki!”. Taip ir atsirado toje vietovėje įsikūrusio Aučynų kaimo vardas... Atkreiptinas dėmesys į tai, kad čia, panašiai kaip ir situacija su minėtuoju Stūglių kaimu, nuo seno gyvena daug žmonių, turinčių Avinų, Baronų pavardes. Galbūt kažkada buvo intensyviai vystoma avininkystė – iš čia ir pavardės ir kaimo pavadinimas.

     Apsukę nemažą beveik 10-ties kilometrų ratą, kurio centre atsiduria Saločio ežeras su apypelkiu, pro Matukų kaimą grįžtame atgal į Šventos mišką. Čia, arčiau Ilgio, išsibarstę 36 pilkapiai. Didžiausi iš jų yra šiaurės vakarinėje pilkapyno dalyje. Du pilkapiai buvo kasinėti A. Kirkoro dar XIX a. viduryje. Viename buvo rasti žirgo griaučiai, o kitame –degintinas žmogaus kapas. Aptiktos įkapės rodo, kad šiame pilkapyne protėviai buvo laidojami IX–XII a.

     Vėl įsukame į mitologinį pėsčiųjų taką ir tęsiame pažintį su Dievybėmis ir mitologinėmis būtybėmis.

     Kildami raguvomis aukščiau, sutinkame miško dievybių skulptūrą. Joje įkūnitos Medeinos (Žvėrūnos, Žvorūnos) ir Zuikių, mažų miško žvėrelių dievybes. Žvėrūna - Miško žvėrių valdovė ir globėja, laukinės gamtos deivė. Dažnas įvaizdis – mergina, lydima vilkų, o kai kur buvo tikima, jog ji pati mėgdavo lakstyti vilkės pavidalu. Todėl kai kur dar pavadinama „vilkmerge“. Per Adventą žmonės nesilankydavo miške, nekirsdavo medžių, nes pradėjus kirsti pasirodydavo žila moteris – miško deivė – ir aimanuodavo, verkdavo... Buvo tikima, kad jei vykstant medžioklėn į lauką išbėgdavo zuikis – žengti į mišką nevalia. Tokio pobūdžio prietaras kai kur gyvas ir šiandien.

     Toliau aptinkame Žemėpačio skulptūrą. Ją ir Žemyną skiria upelis ir skulptūros tarsi žymi skirtingus tako taškus priešingose pusėse, sudarydami pusiausvyrą. Tuo pačiu vėl paryškina tą patį faktą kaip ir Krukio skulptūra – ūkyje auginami augalai bei gyvuliai buvo laukiniai. Išryškinant šį žmogaus ir gamtos ryšį, skulptūros vieta yra netoli urbanizuotos vietovės, tačiau vis tiek miške.

     Besileisdami į šviesų beržynėlį patenkame į Giraičio (Girinio) valdas. Jis miško globėjas, Šilų, giraičių dvasia. Ši mitinė būtybė siejama su maloniais miško garsais. Atėjęs į girą įžengi į Girinio globojamą erdvę, pailsi, pasisemi jėgų bei nurimsti. Ir jautiesi tartum atėjęs į svečius – ir elgtis turi būtent taip. Ši skulptūra tarsi stebi miško gyvenimą, laiko tėkmėje vykstančius virsmo procesus...

     Prie šlaite augančio ąžuolo lankytoją pasitinka skulptūra, vaizduojanti Gabiją - namų židinio, ugnies dievaitę. Vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „gaubti”. Žiloje senovėje žmonės manė, kad ugnis turinti akis, o užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Senojo tikėjimo dievaitės funkcijas perėmė Šv. Agota. Iki mūsų dienų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų” kryžių. Tai ir yra tautodailėje vaizduojamos Gabijos simbolis.

     Tolimiausiame tako taške, prie beržynėlio ribos yra Ežerinio skulptūra. Panašiai kaip Upinis siejamas su tekančiu vandeniu – Ežerinis gi yra stovinčio vandens dievybė. Tikėtina, kad ši mitinė būtybė buvo labai svarbi ankstyvuoju religijos tapsmo metu, neolito žmonėms gyvenant ežerų pakrantėse.

     Šalia tvenkinio, kur matomas šulinys, ,,gyvena“ Maumas. Tai gleivėta, aptekusi maurais mitologinė būtybė, kuria buvo gąsdinami vaikai. Buvo teigiama, kad Maumas gyvena šulinyje, rečiau ežere, pelkėje.

     Paskutinė skulptūra, kuri matoma ir pradėjus kelionę yra Velionos (Giltinės). Suvokiama kaip balta, neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu. Jos pasirodymo pranašas – pelėda. Ji ir įkūnita akmeninėje pelėdoje, iš aukštai apžvelgiančioje vietovę bei keliaujančius šiuo mitologiniu taku... Lazdonos pašonėje žygeiviai pasidalijo įspūdžiais, ir skaniai papietavo.