Švenčionių bei Ignalinos rajonų sankirtoje išryškėja iš pietryčių į šiaurę nutįsęs kalvynas – Švenčionių aukštuma, kitaip dar vadinama Šiaurės Nalšios aukštuma. Kaip ir kuriant didžiąją dalį Lietuvos paviršiaus, taip ir šiuose kraštuose nemažą indėlį paliko ledynai. Būtent antrojo apledėjimo metu sustumtos ir gludintos kalvų keteros, esančios į rytus nuo Aukštaičių aukštumos.
    Čia, ypač raiškia žemės paviršiaus įvairove pasižyminčioje vietovėje, 1992–aisiais įkurtas Sirvėtos regioninis parkas. Išskirtinė ši saugoma teritorija tuo, kad  jai būdinga išraiški kalvota–gūbriuota, dubaklonių suskaidyta Šiaurės Nalšios aukštumos dalis. Žemiausia vieta yra poledyninio klonio dugnas, kuriuo vingiuoja Švintės upelė vistiek iškilusi 150 m virš jūros. Į šiaurę nuo Ceikinių miestelio Nevaišių kalva siekia 289 m aukštį virš jūros lygio.

    Šiaurės Nalšios aukštumoje yra unikalių geologinių, geomorfologinių formų. Pagrindinis šios aukštumos dalies bruožas yra sausklonių ir dubaklonių, dar vadinamų rinomis, tinklas, kuris aiškiai parodo ledyno tirpsmo vandenų tekėjimo arterijas. Čia nėra didžiulių ežerų, kurie būdingi Aukštaičių aukštumos kraštovaizdžiui, tačiau jį puošia savitai išsidėsčiusių mažesnių ežerų grandinės. Visi čia telkšantys ežerėliai yra rininės, arba kaip prof. Česlovas Kudaba sakytų, dubakloninės kilmės. Didžioji dauguma jų pailgi, ištįsę šiaurės–pietų kryptimi, o susijungdami po kelis, sudarantys ilgus ir gilesnius vėrinius.


    Nuledėjimo metu pietinėje bei šiaurinėje regioninio parko dalyse vyko intensyvus fliuvioglacialinių ledyno pakraščio bei vidinių ledo tirpsmo vandenų pliūpsmas. Aiškiai matomų pailgų sausklonių bei dubaklonių (rinų) tinklas, rodantis ledyno tirpsmo vandenų drenažo arterijas, atskiria Stūglių, Čiūlėnų ir Neversčių kalvynus. Igliausias ir išskirtiniausias savo raiškumu šioje teritorijoje yra Sirvėtos dubaklonis, gausiausias tyvuliuojančiais ežeriukais – Mergežerio-Ilgio. Žemesnėse, lygesnėse vietovėse nutįsta sauskloniai: Kūnos-Meros, Miškinio-Beržuvio, Švintės, Liepiškės.

    Sirvėtos dubaklonis yra pats raiškiausias ir giliausias. Ištįsęs į šiaurės rytus, šis senklonis tęsiasi 30 km, o regioniniame parke – 12 km. Sirvėtos senklonio plotis siekia 500–800 m, o vietomis ir 1,2–1,5 km. Vyraujantis gylis nuo 20 iki 50 m. Pelkėtame dubaklonio dugne yra daug priešpaskutinės ledyno stadijos moreninių ir smėlingų kalvų, įvairių suklostytų ar suneštų pylimų. Dubaklonyje telkšo Bėlys ir Bėlaitis, Sėtikis, Sirvėtas, Adamavo, Kančiogino ežerai ir smulkesni vandens telkiniai. Visus juos tarsi į žėrinčią vandens grandinę sujungia didesni ir mažesni upeliai. Šiose vietovėse dubaklonio šlaituose daugelyje vietų į paviršių drenuojasi požeminis vanduo. Todėl aplink šiuos ežerėlius yra nemažai versmių, šaltinių. Vienas iš jų - saugomas hidrogeologinis gamtos paminklas Lino verdenės šaltinis.

Darbo laikas:

I-IV  8.00 - 17.00

     V  8.00 - 15.45

     VI 10.00 - 17.00

Search