8ogi9d6x2f Alice Software Torrents http://alicesoftwaretorrents.blogspot.com/
English (United Kingdom) Lithuanian Russian (CIS)

Sakmė apie Beržuvį

     Pagal senumą Švenčionys su pačiu Vilniumi lygiuojasi, o jų atsiradimas siejamas su daugybe legendų. Bet visos jos byloja, esą čia buvusi senovės lietuvių šventvietė, iš čia ir vardas – Švenčionys, kilęs. Kokia ta šventvietė buvusi – šiandien jau niekas nebežino. Vieni mano, kad čia buvusi šventa giria, kiti - kad čia šventi vandenys sruvenę ir savo stebuklinga galia visus gydę. Tačiau kaip galima paaiškinti tokią gausybę šventų vietų šiose apylinkėse?

     Ir iš tiesų, mažai kur Lietuvoje ir tiek šventų vietų kaip aplink Švenčionis - Šventas ežeras, Šventės ir Šventelės upės, Švintos kaimas, ir daugelis kitų. Vienos jų dar gyvenamos ir dažniau minimos, kitos rečiau, o kai kurios ir visiškai užmirštos. Bet kaip galima pamiršti pasakojimą apie šauniojo karžygio Beržuvio ir gražiosios bajoro dukros Rimantės meilę?

     Sako, Beržuvis ir dabar ežeru pavirtęs tebelaukia savo užkeiktos mylimosios. O ji kartą per septynerius metus prieš patekant jaunam mėnuliui netoli Švintos kaimo pasirodo ir bėga tekina ton pusėn, kur Beržuvio ežeras spindi. Bet vos tik mėnulis pateka - mergina dingsta, palšu rūku virš ežero išsisklaido. O mes - neskubėkim, paklausykim, ką ežero nendrės šnara...

 

 

     Senų senovėje ten, kur dabar Švintos kaimas snaudžia, buvo lietuvių šventykla. Jos viduryje augo ąžuolai, apskritimu aplink aukurą pasodinti, į kurį tik vyriausieji žyniai ir tik tam tikru paros metu tegalėdavo įeiti.

     Už jo kitas, didesnis ratas - iš liepų pasodintas buvo. Į jį jau galėdavo ir kiti, dievams aukas atnešę ar pasimelsti atėję, patekti. O pačiame šventyklos viduryje, aukščiausioje vietoje, stovėjo aukuras - deivės Lelos, tarpininkės tarp dangaus ir žemės, pavasario, gamtos gaivintojos šventykla.

     Jos pagerbimo dienomis atvykdavo čia net patys Nalšios valdovai. Apsilankydavo čia ir Judikis, ir Pūkeikis, ir Lengvenis, ir net pats Daumantas kartais užsukdavo. Bet niekas, net ir jie nežinojo, kad po tuo aukuru buvo didžiulė skylė, į kurią net žmogus įlįsti galėjęs, o joje nuo seno buvo saugomi šventyklos lobiai. Tik vienas senasis žynys žinojo, po kuriuo akmeniu visa tai slypi.

     Tuo metu buvo neramūs laikai. Tarp galingiausiųjų Lietuvos rikių vyko kruvina kova dėl sosto. Mindaugas, jėga suvienijęs lietuvių žemes ir priėmęs naująjį tikėjimą, vainikavosi Lietuvos karalium. Tačiau jo kelias į sostą buvo krauju ir ašaromis aplaistytas, o daugelį dar papiktino jo atsimetimas nuo senojo tikėjimo.

     Senieji Lietuvos rikiai Mindaugu buvo nepatenkinti ir paskelbė jam tautos nuosprendį. Bet ir sugrįžti prie senos tvarkos ir jie jau nebenorėjo. Tikrasis kiekvieno jų tikslas buvo ne taika, ne senieji dievai, bet Lietuvos karūna. Deja, nei vienas jų valdžia ilgiau nepasidžiaugė. Kova virė visu karštumu... Tik čia, pačioje Nalšios gilumoje, buvo ramiau. Kryžiuočiai šias vietas retai tepasiekdavo, o polockiečiai jau nebepajėgė rengti tolimų žygių. Todėl Krivių Krivaitis ir įsakė čia, šioje šventykloje, paslėpti nužudyto Lietuvos karaliaus karūną. Šią Didžiąją paslaptį težinojo senasis žynys...

 

*    *    *

 

     Bet metai bėgo, ir žynys juto, kad jo žvilgsnis saulėlydžio link jau krypsta. Reikėjo paslaptį kažkam patikėti, bet negalėjo jos patikėti kam panorėjęs. Mat žinojo jis, kad šią paslaptį patikėti galįs tik gimusiam Didžiosios paslapties naktį. O šiame krašte kaip tik ir gyvena mergelė, tą naktį gimusi. Tik ji viena galėjo šią paslaptį saugoti. Bet kaip ją surasti?

     Ilgai ėjo jis per kaimus, bet vis nerado tos, kurios ieškojo. Ir štai vieną dieną priėjo jis gražią sodybą. Atėjo, pasisukinėjo tarp namiškių ir pamatė tą, kurios ieškojo. Aukšta, liekna kaip liepa, akys žydros kaip žydintis lino žiedas, plaukai geltoni kaip tekančios saulės spinduliai, o skruosteliai - kaip du gaivūs parausvinti rasos lašai. Taip, tai buvo ji. Žinojo senelis, kad iš čia jis nesitrauks.

     Bet ir jos tėvas neprastas buvo. Iš garbingos rikio Pūkeikio giminės jis kilęs buvo. Labai mylėjo jis savo dukrelę ir visai nenorėjo jos į šventyklą atiduoti, dievams paaukoti. Bet žynys buvo atkaklus: tris dienas, tris naktis įkalbinėjo tėvą, garbingąjį rikį, savo dukrą Rimantę dievams paskirti.

     - Tik jai vienai galiu Didžiąją paslaptį patikėti, - sakė žynys, - nes tik ji šiame krašte Didžiosios paslapties naktį gimusi...

     - Negaliu tau jos atiduoti. Ji jau pažadėta... - kaip įmanydamas melavo ir išsisukinėjo senasis tėvas.

     Bet tas žynys nepaprastą galią turėjo, žmogaus silpnybių ir burtų žolelių paslaptis žinojo.

     Dar tris dienas ir tris naktis įkalbinėjo jis senąjį rikį. Ketvirtąją dieną, saulei tekant, vis dėlto žynys privertė jį nusileisti.

     - Tebūnie tavo valia, - atsiduso nelaimingas tėvas, neatsispyręs žynio įkalbinėjimams...

     O gražuolė Rimantė jau nebe vaikas buvo. Turėjo ji mylimą bernelį Beržuvį. Vakarais, saulei leidžiantis, lyg vėjas atjodavo jis ant širmo žirgo ir gražuolę rikio dukrą kalbindavo. O šaunus jis buvo... Niekas aplinkui grakščiau už jį balne nesėdėdavo, niekas smagiau kardu nemojuodavo. Vienu kirčiu Beržuvis į viršų išmestą juostą perkirsdavo. Ir sodyba Beržuvio buvo gražiausia apylinkėje. Tik nenujautė šaunuolis karžygys, kad ne jam ši gražuolė skirta buvo.

     Ir štai išgirdo sužinojo Beržuvis, kad žynys pas senąjį rikį viešėjęs. Ir sužinojo patyrė Beržuvis dar baisesnę žinią, kad rikis savo dukrą dievams pažadėjo. Sumanė jis pagrobti jaunąją mergelę, į pasaulio kraštą ją nusinešti, per amžius su ja nesiskirti. Bet kaip tai padaryti?

      - Jok pas senę Akmenę, - patarė jam senasis rikis. - Ji daug paslapčių žino. Ji tau patars...

     Ir išjojo nusiminęs Beržuvis į Akmeninės kaimą ieškoti gerosios žiniuonės Akmenės ieškoti, jos patarimo klausti. Žinojo jis, kad tenai senučiukė gyvenanti.

     O ji ne šiaip žiniuonė buvo: iš šventų akmenų dievų valią ji sužinodavo ir žmonėms ją persakydavo. Giliai giliai miške, pačioje gūdumoje Akmenės trobelė stovėjo. Šalia trobelės - didžiulis šermukšnis, saugojęs senutę nuo perkūnijos ir nuo piktų dvasių, augo. O aplink trobelę, kiek tik akys aplink užmatė, įvairiausių akmenų čia krūvos stūksojo. Ir didesnių, ir mažesnių jų galėjai matyti. Vieni - su iškaltais duburiais ar duobutėmis - tai aukurai. Ant kitų galėjai įžvelgti keistus ženklus, kurių paslaptis tik senutė Akmenė žinojo.

     Žinojo senutė kokį akmenį pridėti prie skaudamos vietos, kad greičiau sugytų. Net žaizdas akmenimis ji gydydavo, kažkokius mažus akmenėlius sutrindama ir tų miltelių ant žaizdos paberdama.

     Ji tikėjo, kad akmenys irgi gyvi, kad jie turi dvasią. Tai tų akmenų, tarsi gyvų draugų, ji patarimo klausdavo, vardais juos vadindavo. Ir nors tą akmenų kalbą ji viena težinojo, šie akmenys padėdavo visiems, kas į jų stebuklingą galią tikėjo. Todėl ir eidavo visi rūpesčių prislėgti pas gerąją žiniuonę.

     - Tik akmenys mus saugo, negeras dvasias įveikia ir mums stiprumo suteikia, - kartodavo ji kiekvienam apsilankiusiam. - Bet ne kiekvienas juos prakalbinti galią turi.

     Išpasakojo Beržuvis Akmenei motinėlei savąjį rūpestį ir, galvą žemai nulenkęs, paprašė užtarimo. Pagailo senajai jaunikaičio, pagailo gražuolės ir nusprendė jiems padėti. Ilgai vaikščiojo ji aplink savo trobelę, su šventais akmenimis kalbėjo. Po šermukšniu atsisėdusi ilgai ilgai galvojo ir pabuvusi vėl pas savo akmenis nuėjo. Po to kažko nuėjo į trobelę ir ilgai ten buvo užsisklendusi, o kai grįžo, taip senoji Akmenė prakalbo į Beržuvį:

     - Dabar - tik pats sau tegali padėti. Pagrobk Rimantę tą naktį, kai ji turės dievams prisižadėti. Bet tai turi padaryti, kol mėnulis dar nebus patekėjęs. Aš pati jai paliepsiu pas tave eiti. O tu lauk ant aukščiausio kalno, nuo kurio net Šventėnai matyti, o kai tik ji ateis, pasisodink ant širmo žirgo ir lėk tarsi vėjas ton pusėn, kur saulė pateka. Ten, prie Giliųjų Vandenų[1], kur senojo žynio galia nebesiekia, yra daug laisvų žemių. Bet skubėkite! Kad nė vienas šviesos spindulėlis jūsų šiame krašte neužkluptų. Antraip... - ir nebaigusi senutė prapuolė savo mažoje trobelėje.

     Atėjo ilgai lauktas vakaras. Gerai pašėrė Beržuvis savo žirgą, kad sargai jo nepagautų ir žynio kerai nepavytų. Pagirdė Beržuvis savo žirgą, kad nepailstų, tolimą kelionę ištvertų, ir atsistojęs ant aukštos kalvos, nuo kurios net Šventėnai buvo matyti, pradėjo laukti.

     Žynys iš akių pamatė, kad gražuolė rikio duktė, ta pati dievams pažadėtoji mergelė, žemiškajai silpnybei neatsispyrė. Nesuvokė jo senas protas, kaip galima, kaip įmanoma žemišką meilę sulyginti su tarnyste dievams. Įsiuto senolis ir užkeikė rikio dukrą, idant amžiams ji čia pasiliktų ir karališkąją karūną saugotų.

     - Palšu rūku pavirsk, naktimis prašalaičius klaidink, kad niekas nė žingsnio šion pusėn nežengtų. Tik mėnesienos naktį galėsi savo žemiškuoju pavidalu pasirodyti ir drauge su laumėmis vaiduoklių šokį pašokti. Bet nelaimingas tas, kuris tave pamatys! Jis bus mirtinai laumių nušokdintas. O aš... ąžuolu per amžius žaliuosiu ir sergėsiu, kad tu iš čia nedingtum niekur nepasitrauktum.

     Tai ištaręs, jis prapuolė. Tik toje vietoje, kur jis stovėjo, liko galingas ąžuolas augti. O Rimantė, prisiminusi belaukiantį Beržuvį, puolė bėgti, skubėjo dar su tamsa mylimąjį pasiekti... Bet patekėjo mėnuo.

     - Tėveli mėnesėli, kur jinai? Tėveli mėnesėli, nušviesk jai kelią... - maldavo jaunasis bernužėlis.

     Bet atsako jis nesulaukė, o šaltas mėnulio veidas iš lėto pradėjo leistis, kol dingo už miško. Ėmė brėkšti. Beržuvis pradėjo nerimauti, ėmė šaukti ją vardu. Tolumoje dangus jau ėmė šviesėti.

     - Švinta, jau švinta!- stipriai sušuko jis, sukaupęs paskutines jėgas. Jo balsas nusklido nuvilnijo per visas plačias apylinkes... Bet buvo jau per vėlu. Su kiekvienu saulės spindulėliu jis jautė lyg smenga, lyg įauga į žemę. O kai tolumoje virš miško pasirodė saulės kraštelis, toje vietoje, kur rymojo Beržuvis, sutyvuliavo didelis, gražus ežeras, lėkštais, smėlėtais, beržais apaugusiais krantais.

     Gražuolė Rimantė buvo jau visai čia pat. Dar išgirdo jį Beržuvį, šaukiantį ją vardu, dar norėjo pripulti prie mylimojo ir jį apkabinti. Bet senojo žynio prakeikimas neleido: ežeru pavirto jaunuolis greičiau nei spėjo ji prisiliesti...

     Skausmo aimana išsiveržė iš gražuolės krūtinės, bet skirtis su mylimuoju ji nebenorėjo. Saulei tekant, palšu rūku ji pavirto ir nusileido ant Beržuvio ežero. O baltų gėlių vainikėlis, kuriuo ji buvo savo šviesią galvelę papuošusi, pabiro pažiro į visas puses ir nusileidęs ant ežero, vandens lelijomis pražydo. Mat žynys buvo pamiršęs jį užkeikti... Tai štai iš kur tiek daug vandens lelijų Beržuvio ežere atsirado.

 

 

     Žmonės, girdėję nelaimingojo Beržuvio šauksmą, nuo to laiko šventyklą Švinta pradėjo vadinti. Tiesa, įvedus naująjį tikėjimą šventykla buvo išgriauta ir visa aplik iškasinėta, išrausinėta. Mat labai visiems rūpėjo karūną surasti...

     Toje vietoje ir dabar yra kaimas išlikęs, ir Švinta tebevadinamas. Ir ąžuolas tebeauga, ir trisdešimt liepų, ratu pasodintų šventyklos vietoje, tebežaliuoja. Ir nelaimingasis Beržuvis savo mylimosios tebelaukia, tik iš meilės bei ilgesio metai po metų senka.

 

 


[1] Dabar ten gudiškas miestas ,,Glubokoje"

Atnaujinta (Spalio 08 d., 2013)