Pažintis su gamtos paveldo objektais – medžiais Sirvėtos regioninio parko teritorijoje

     Šiuo metu dauguma esame apriboti plataus tiesioginio pažinimo, mokslo, darbo mums įprastu būdu ir tempu. Kasdieniu atributu ir vaikams, ir suaugusiems vis dažniau tampa ekranai. Tačiau gamta mus priima, moko ir leidžia ją pažinti net ir sudėtingesniu laikotarpiu. Šįkart kviečiame iš arčiau susipažinti su gamtos paveldo objektais – saugomais medžiais, augančiais Sirvėtos regioninio parko teritorijoje.  

     Visoje Lietuvoje šiuo metu yra daugiau negu 500 saugomų medžių, kurie tokiais paskelbti valstybės ar savivaldybių iniciatyva, yra prižiūrimi ir lankomi turistų. Kad medis būtų paskelbtas saugomu gamtos paveldo objektu valstybės mastu, neužtenka jį savarankiškai pamatyti ir įvertinti vizualiai. Norint įprasminti tai, kas pastebėta, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos teikiamas prašymas su kiek įmanoma išsamesniu medžio aprašymu (nuoroda į augimo vietą, jo išskirtinės savybės, estetinis vaizdas, fiziniai parametrai ir pan.). Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar toks medis svarbus vietos bendruomenei, ar jo priežiūrai skiriant daugiau dėmesio ateityje bus prisidedama prie turizmo plėtros. Ir tik visa tai atsakingai įvertinus specialistams, jiems patikrinus, ar medis atitinka Gamtos paveldo objektų vertinimo ir reikšmingumo nustatymo kriterijų apraše pateiktus parametrus, o kartais net išsamiau įvertinus ekspertui ir atlikus individualų vertinimą, atsižvelgus į komisijos nuorodas, jis gali būti laikomas saugomu valstybės. O kad medis būtų paskelbtas gamtos paminklu, jis turi būti gerokai įspūdingesnis savo dydžiu, amžiumi, išvaizda už kitus valstybės saugomus medžius. Tokių Lietuvoje šiuo metu priskaičiuota 28.

     Pažintį su šiuo metu lankomais išskirtiniais, saugomais medžiais Sirvėtos regioniniame parke pradėkime nuo Liepų pavėsinės, kuri priklauso Šventos dvarvietei, kaip vienas iš likusių dvarvietės fragmentų. Švenčionių rajone, Šventos kaime esanti Liepų pavėsinė – neįprastas gamtos paveldo objektas. Nors liepa nėra pati tinkamiausia pavėsiui dėl ne itin didelių jos lapų, tačiau pasitelkus žmogaus išmonę – puikiai pritaikyta poilsiui ir ne tik. 1925-1926 m. netoli dvaro ratu buvo pasodinta 30 liepų ir kas ketvirta liepa pririšus metalinius svarmenis prie šakų, buvo lenkiama į išorę. Tokiu neįprastu būdu suformuota taurės pavidalo pavėsinė. Teigiama, kad dvarvietės šeimininkė Marija Civinska po liepomis priimdavo svečius, gėrė arbatą, ilsėjosi, o kai prastai jautėsi, pavėsinėje tiesiog buvo tam, kad įgautų jėgų ir net pagytų nuo ligų. Nuo seno tikėta, kad liepa motiniškai globoja žmogų, o jos šakele įmanoma apsiginti net ir nuo piktųjų dvasių. Liepos – dažnai lietuvių tautosakoje minimas ir itin žmogaus gerbtas medis. Būtent liepos yra likimo deivės Laimos buveinė. Šventos dvarvietėje, prie saugomo gamtos objekto, yra deivės Laimos skulptūra, kuri tarsi sufleruoja, kad motiniška liepų globa yra glaudžiai susijusi su tuo, ką ji saugo – gimusio vaiko likimą. 

     Liepų pavėsinė 1968 metais paskelbta respublikinės reikšmės gamtos paveldo objektu. Tačiau laikas negailestingas. Iki šių dienų lankytojai grožisi tik 18-os liepų laja, kurioje vasaros metu nepaliauja suktis bitės; storais medžių kamienais, kurie laiko gamtiškai papuošti samanomis; įspūdingu net 30 metrų siekiančiu medžių aukščiu. Dažnas dvarvietės svečias prie liepų senolių prisiglaudžia tikėdamasis įgauti jėgų ir sveikatos. Pavėsyje ir pietauti karštą vasaros dieną įsitaiso.

     Švenčionių rajone, Adamavo kaime, buvusioje dvarvietėje stūkso senolis ąžuolas, skaičiuojantis daugiau negu 600 metų. Prieš metus Adamavo ąžuolas sulaukė būrio lankytojų, nes buvo įtrauktas į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos organizuotą žaidimą „Aplankyk 25 įspūdingiausius medžius“. Sirvėtos kraštovaizdžio draustinyje augantis medis 1999 metais paskelbtas respublikinės reikšmės saugomu gamtos paveldo objektu. Jis – vienas iš svarbiausių ir vertingiausių objektų kraštovaizdžio  draustinyje. Senolis Adamavo ąžuolas yra „pažymėtas“ gamtos reiškinių. Pietrytinėje kamieno pusėje žaibas palikęs savo žymę iki šių dienų. Išdžiūvusi viena kita šaka taip pat liudija, kad ąžuolas skaičiuoja daugybę metų ir jo gyvenimas priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo gamtos pokyčių. Apkabinti šį galiūną reikėtų ne poros rankų. Mat kamieno apimtis siekia net apie 7 metrus. Lyginant su Šventos kaime augančiomis liepomis, ąžuolas savo aukščiu mažai nuo jų atsilieka. Mat jo aukštis siekia apie 26 metrus.

 

     Mūsų protėvių suvokimu ąžuolas – ilgaamžis, stiprus ir galingas, viską menantis medis. Būtent toks jis vaizduojamas piešiniuose ar literatūriniuose tekstuose ir šiandien. Tad pabuvus prie minėto ąžuolo senolio to suvokimas ar įsivaizdavimas būtų dar paprastesnis.

     Pietrytinę Sirvėtos regioninio parko teritoriją taip pat puošia netoli Stanislavavo dvarvietės (Švenčionių r.) augantis ąžuolas. Toje vietoje Stanislavavo ąžuolas tarsi papildo kraštovaizdį, mat auga visiškai prie pat Samanio ežero kranto. Savo didybe mažai nusileidžia Adamavo ąžuolui. Kartu jie saugomoje teritorijoje tarsi kaimynai. Lankytojai pastebi, kad jo šakos kažkuo ypatingos – tarsi banguotos. O nuo ežero pusės taip pat matomi pažeidimai – kelios šakos apmirusios, o kamienas „pažymėtas“ žaibo. Stanislavavo ąžuolas gamtos paminklu paskelbtas nuo 1968 metų, o nuo 1987 metų priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. Net 23 metrų aukščio senolį kviečiame pamatyti įvairiais metų laikais. Žiemą įžvelgsite ąžuolo šakų išskirtinumą, o vasarą – jo tolygų įsikomponavimą į visą aplinkui esantį kraštovaizdį, kuris savo natūralumu žavi mėgstančius keliauti bei mylinčius gamtą.

     Kad gamtos paveldo objektai būtų išsaugoti kuo ilgiau, juos prižiūri ir tvarko specialistai, kurie atlikdami darbus vadovaujasi Gamtos paveldo objektų tvarkymo metodinėmis rekomendacijomis. Kaip teigia Lietuvos arboristikos centro specialistai, pagrindinis arboristo (lot. arbor – medis) – specialisto, atliekančio praktinę medžio priežiūrą, tikslas yra sudaryti augalo ilgio, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas. Tačiau neretai arboristui tenka globoti medį, kuris jau turi randuotąją praeitį, o ją atkurti dažniausiai reikia daug laiko bei pastangų. Tačiau tinkamai priežiūrai skiriant daugiau dėmesio, galima ištaisyti praeities klaidas ir pailginti medžio gyvavimo laiką, o tuo pačiu ir pasirūpinti jo „išvaizda“.       

     Minėtus Sirvėtos regioninio parko gamtos paveldo objektus turistams siūlome aplankyti skirtingais metų laikais ir pamatyti juos ne tik kaip foną gražioje asmeninėje nuotraukoje, bet tuo pačiu įžvelgti saugomų objektų išskirtinumą. Siūlome vizualiai juos palyginti su kitais matytais saugomais Lietuvos medžiais. Ir neužmiršti žvilgtelti aukštyn, kad buvimas po ar prie medžio senolio įgautų prasmę. Kad išliktų atmintyje ir būtų tikslinga vėliau apie jį papasakoti kitiems ir didžiuotis tuo, ką turime čia pat, savo gimtuosiuose kraštuose. 

Sirvėtos regioninio parko direkcija


Biudžetinė įstaiga
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Kodas 193372387

© 2021 Sirvėtos regioninio parko direkcija

Search